Taip kas rytą tekėt saulė vėlinas,
Pilko rūko tirštėja apklotas.
Atkartoja delne lemties linijas
Lapas rankose klevo gyslotas.

Padalina pusiau liūdną dangų
Paukščių virtinės, noris sustoti.
Ir lydėt, ir žiūrėt lyg į brangų,
Nuramint savo sielą besotę.

Vis dažniau pilki debesys ima
Ir miškus, ir laukus apraudoti.
Per nuplikusį liūdną arimą
Brenda darganos tamsą vilioti.
---
Ant šakų lyg nuraudę iš gėdos
Obuoliai supas, lapų nelikę.
Taip užklups juos ir sniegas, Kalėdos,
O kol kas dar lietaus paklausykim...