Žinau, kad lauki ne manęs, gražuoli bėri.
Seniai neglosčiau arklio ir jo karčių.
Gražiai vešli žolė čia pievoje sužėlė,
Ganais, kai nebereikia lauko arti.
Tik akys liūdnos, gal kažko daugiau ilgiesi?
Galbūt artojas svetimiems paliko?
Nuo seno žirgas ir lietuvis ėjo dviese
Darbuos ir kovose, kai priešus vijo.
Didingi puslapiai tautos kartu rašyti,
Nebuvo karžygio be žirgo savo,
Reikėjo švedą, vokietį ar slavą vyti,
Jiems raitelis kalaviju mosavo.
Žvelgiu, ir lyg matau, kai tėvas aria...
Tiesi vaga tarsi styga nubėga,
Sublizga saulėj nušveistas noragas
Ir vėl paragina su vadžiom bėrį.
Atleisk, kad mintimis į praeitį grįžtu.
Kažin, ar ateityje bus galima išvysti
Pievoj arklį arba kely su vežimu?
Galbūt tik prie Anykščių muziejuj pamatyti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-08 18:47:15
Neblogai Bėris šeriamas arba tinginiauja. Kailiukas net žvilga. Visose srityse komercija žengia plačiais žingsniais. Žirgai žirgynuose naudojami pinigams sunkti iš vaikų ir jaunimo. Darbiniai arkliai beliko vienas, kitas tiktai kaime. O kažkada arkliai jojami ir ne, Buvo savininkų pasididžiavimas.
Labai mielos ir prasmingos eilės.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-08 10:46:13
Visada malonu skaityti Jūsų eiles
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-10-07 17:45:15
Labai realistiškai, gražiai apie arklį, prisimenant, kad nebuvo kario be žirgo.
Ir mūsų Vytis šuoliuoja žirgu per šitiek amžių, patiko.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-07 16:36:33
Žvelgiu, ir lyg matau, kai tėvas aria... Gražios eilės. Dėkui.
Mano tėtis turėjo bėrį...