Žinau, kad lauki ne manęs, gražuoli bėri.
Seniai neglosčiau arklio ir jo karčių.
Gražiai vešli žolė čia pievoje sužėlė,
Ganais, kai nebereikia lauko arti.
 
Tik akys liūdnos, gal kažko daugiau ilgiesi?
Galbūt artojas svetimiems paliko?
Nuo seno žirgas ir lietuvis ėjo dviese
Darbuos ir kovose, kai priešus vijo.
 
Didingi puslapiai tautos kartu rašyti,
Nebuvo karžygio be žirgo savo,
Reikėjo švedą, vokietį ar slavą vyti,
Jiems raitelis kalaviju mosavo.
 
Žvelgiu, ir lyg matau, kai tėvas aria...
Tiesi vaga tarsi styga nubėga,
Sublizga saulėj nušveistas noragas
Ir vėl paragina su vadžiom bėrį.
 
Atleisk, kad mintimis į praeitį grįžtu.
Kažin, ar ateityje bus galima išvysti
Pievoj arklį arba kely su vežimu?
Galbūt tik prie Anykščių muziejuj pamatyti...