Manęs jau niekas nebestebina,
Tik liūdna ir sunku širdy –
Antai palaukėj susidegino
Stovėdami ožekšniai keturi.
Ir niekas jų neapraudojo,
Stūksojo miškas nebylus,
O vėjas springdamas kvatojo
Tarp ąžuolo rudų šakų.
Ir supratau – nerūpi niekam
Kitų troškimai, nei kančia,
Ir neišdegins jokios liepsnos
Abejingumo širdyse.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-04 14:51:30
Prasminga ir skaudoka.
O ožekšnių gaisras patiko :)
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-10-04 13:32:20
Kažin dėl ko protestavo ožekšniai, juk susidegino patys? Žinia, vėjui kas- jis tik pakurstė
ugnį... juk ant rudeniu degančio tako paslaptis atgimimo visa. Aš paviršium , o Jūs čia
labai rimtai , karr-karr-karr...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-04 13:00:50
Bijau, kad Jūs teisus. Kuo toliau, tuo labiau žmonės darosi panašesni į robotus - bejausmiai.
Ir supratau – nerūpi niekam
Kitų troškimai, nei kančia,
Ir neišdegins jokios liepsnos
Abejingumo širdyse.
Aktualus ir puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-10-04 12:13:04
Prasmingas tekstas...