Manęs jau niekas nebestebina,
Tik liūdna ir sunku širdy –
Antai palaukėj susidegino
Stovėdami ožekšniai keturi.

Ir niekas jų neapraudojo,
Stūksojo miškas nebylus,
O vėjas springdamas kvatojo
Tarp ąžuolo rudų šakų.

Ir supratau – nerūpi niekam
Kitų troškimai, nei kančia,
Ir neišdegins jokios liepsnos
Abejingumo širdyse.