Netikėjau, kad eiti nelengva prieš vėją
Ir kad Žemės gaublys iš po kojų išsprūs.
Nelyg įvartį vartuos praleidęs žaidėjas
Sau meluoju — gana jau, daugiau taip nebus.
Bet Šiaurys dar stipriau mano sielą velėja,
Žeria smiltis aštrias į akių kampučius.
Gniaužias kumščiai, per ašaras vizijos liejas,
O šikšnosparniai švyturio daužo stiklus.
Blaškos mintys, o aš vis prieš vėją, prieš vėją,
Nebelaukiu, kada jis į nugarą pūs.
Rytui brėkštant dar miegantis gatvės šlavėjas
Brūkšt! — pasiunčia pavėjui bereikšmius lapus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-02 20:18:46
ir prieš vėją eiti prasminga, ypač su jūsų eilėmis...jos išties puikios
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-10-02 18:55:11
Prieš vėją nepapūsi, bet einant galima ir pakovoti...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-10-02 13:31:33
Įdomių metaforų radau, neįprastų. Geros eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-02 11:56:37
Nuostabu. Be ilgų išvedžiojimų glaudžiu ir tariu: "ačiū".
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-10-02 05:36:58
Va, ir vėl prasmingas dvylikaeilis! Yra kas tvarko mūsų likimus, kartais užsimiegojęs
šlavėjas vėjas, kartais - kai kas iš aukščiau... Miela skaityti.