Netikėjau, kad eiti nelengva prieš vėją
Ir kad Žemės gaublys iš po kojų išsprūs.
Nelyg įvartį vartuos praleidęs žaidėjas
Sau meluoju — gana jau, daugiau taip nebus.
Bet Šiaurys dar stipriau mano sielą velėja,
Žeria smiltis aštrias į akių kampučius.
Gniaužias kumščiai, per ašaras vizijos liejas,
O šikšnosparniai švyturio daužo stiklus.

Blaškos mintys, o aš vis prieš vėją, prieš vėją,
Nebelaukiu, kada jis į nugarą pūs.
Rytui brėkštant dar miegantis gatvės šlavėjas
Brūkšt! — pasiunčia pavėjui bereikšmius lapus...