Ai, buvę nebuvę tos fabulos. :) Su laiku juk išaiškės.
O va, eilės man labai patiko. Ypač todėl, kad labai patinka ruduo, o čia jis gražiai aprašytas...

Nu, jo, pabaiga pribloškė galutinai. Ir man kažkokia neaiški :). Fabula, šito rudens fabula :)

Smagus kūrinys, gyvai vedžioja rudens takais.
Bet kas gi tas ruduo? Metų laikas? Branda? Ėjimas per gamtą gali būti ir trasa per gyvenimą. Aplink grybautojai, zuikiai, urėdai, raguočiai, bobos bei kita.

Fabula paprastai vystosi eigoje. Pagal kokius nors požymius (kad ir temą) daug kas gali būti nuspėjama, bet (jei fabula gera) ne visada gali būti tikras, kaip ir kur pakryps.
Ši bendroji teorija labai pritinka ir rudens fabulai.
 
Pirmiausia čia liūdnoka. (Ilgai neaiškinant, kas ką reiškia, remiantis tiesioginio vaizdelio ir metaforinio bendru vardikliu) viskas pagal meto kanoną: pabėrė pinigėlių, pabaidė zuikius (jie įlipo į senąjį mišką kaip kokie svetimkūniai, o švelniau, su poetiniu dūmeliu – kukurbezdaliai. Teršia asmeninius nostalgijos plotus, gadina melancholijos piešiamą vaizdą).
(tarp mano grybų, t. y. patikusių meninių priemonių, kelia galvą genys (bios + graphos) – gyvybės rašmenų atstovas). Jis sako: aukščiau snapą. Bus dar...
 
Toliau – lyg ir turėtų stoti bobų vasara (visoks atšilimas, santykių pagerėjimas), yra perspektyvi zona ant kalnelio (be grybų). Bet vaidinimas ant galvos jau nuleidžia tankesnę užuolaidėlę – nejaugi rudenėlis vaidina? Nebent ekspromtus.
Tačiau jei kur nors horizonte yra bobų, jos gali… Reikia briedžiams karūnų ir ginklų.
 
Taip ar kitaip pasukioti  leidžia žavus nenuspėjamumas. Tai geros fabulos savybė.

Mat kaip, įsigeidėte ragų? Manau, kad Jums galėtų padėti žmona juos įsitaisyti. O jeigu dar gražiai paprašysite, tai įtaisys net pačio gražiausio briedžio ragus.
Kūrinys kaip visada originalus, įdomus.

šis ruduo toks pats kaip ir ankstesni ir savaime kažkoks kitoks, nes iš tiesų jis jau kitas, jis šiemetis ir nepakartojamas, kaip ir jūsų rudeninis kūrinys...