Klevas numetė kelis auksinius lapus
ir liepė nusipirkti rudenį.
Vienišas vaikystės medi, tu man ausį
belape šakele kuteni,
kai rudens paslapčių klausausi,
kaip dejuoja mindomas samanų apklotas –
aplinkui zujančius grybautojus sugėdini
ir alaus statinę girininkui rideni...
Tačiau kas iš to, jei jau esu zuikių aplotas.
 
Vienam po pirties gerti nesmagu –
todėl pasikviečiau margos biografijos genį.
Nenoriu girtis, tačiau žaviu laiku –
per bobų vasarą be jų
eisim ieškoti pamestų miške briedžio ragų
ir aplaistysim auksiniu alumi rudenį:
liko ant smėlio kalnelio sausas plotas –  
ten grybai nedygsta,
ten minkštas patalas paklotas,
bet, sako, tu gedulą tobulai vaidini,
todėl man vis dar neaiški šio rudens fabula.