O, šventas įkvėpime, nuodėme poetų,
įžiebus sielų gaisrą,
kad tiktai širdys nesopėtų,
daina per žemę eitų
ligi pat kranto numylėto,
kur mano kelias baigtųs,
širdis man plakus pailsėtų,
ištvintų saulėn laikas,
man mylimiausio ir žvaigždynų
kaip paukščiui sparno reikia,
diena tik ilgesį nokina,
naktis sapnus suraiko,
svajonė stiebiasi virš kraigo,
kur mano dangų laiko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-10-01 20:26:45
Diena tik ilgesį nokina
Naktis sapnus suraiko...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-01 19:17:30
Viskas labai puiku, bet... krito į akis ši eilutė:
širdis man plakus pailsėtų,
Atsiprašau, kad kišu savo trigrašį.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-01 18:56:13
Neužtenka jūsų eiles perskaityti tik kartą... Dėkui.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-01 18:17:27
puikus kalbėjimas, gražios mintys, iškalbingi žodžiai
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-10-01 15:54:07
...palietė širdį...gražūs žodžiai...ypač dvi paskutinės eilutės suvirpino...