O, šventas įkvėpime, nuodėme poetų,
įžiebus sielų gaisrą,
kad tiktai širdys nesopėtų,
daina per žemę eitų
ligi pat kranto numylėto,
kur mano kelias baigtųs,
širdis man plakus pailsėtų,
ištvintų saulėn laikas,
man mylimiausio ir žvaigždynų
kaip paukščiui sparno reikia,
diena tik ilgesį nokina,
naktis sapnus suraiko,
svajonė stiebiasi virš kraigo,
kur mano dangų laiko.