Ar prisimeni tu, kaip kadais
Susiglaudę prie upės sėdėjom,
Mes – klajoklės vienatvės vaikai
Per gyvenimą blaškomi vėjo.
Ir suaugome tarsi dvyniai,
Nugarom abu susiliejom,
Vienas matė – prieky kalnai,
Kitas – pievom išklotą slėnį.
O svajojome juk kažkada,
Kad surasim savąjį vingį,
Bet tokia buvo mūsų dalia,
Iš dviejų kelių – vieną rinktis.
Atsisveikinom taip nelauktai
Ir tyliai į rūką išėjome,
Išsiskyrėm abu taip gražiai
Per patį vyšnių žydėjimą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-30 13:18:07
Draugų neišskiria nei laikas, nei erdvė - tik nauji draugai išskiria draugus. Jeigu ne jie, tai bandoma prisitaikyti.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-09-30 11:21:46
Va čia ir esmė..Skirtingi požiūriai į daug ką.
"Vienas matė – prieky kalnai,
Kitas – pievom išklotą slėnį"
Todėl ir tenka išsiskirti. Gerai, kad dar gražiai....
p.s. ar matėt kokiu eiliškumu išsidėstė eilėraščiai? :)
Vyšnių žydėjimas
Rudens žydėjime
Rudens atodūsis