Ar prisimeni tu, kaip kadais
Susiglaudę prie upės sėdėjom,
Mes – klajoklės vienatvės vaikai
Per gyvenimą blaškomi vėjo.
 
Ir suaugome tarsi dvyniai,
Nugarom abu susiliejom,
Vienas matė – prieky kalnai,
Kitas – pievom išklotą slėnį.
 
O svajojome juk kažkada,
Kad surasim savąjį vingį,
Bet tokia buvo mūsų dalia,
Iš dviejų kelių – vieną rinktis.
 
Atsisveikinom taip nelauktai
Ir tyliai į rūką išėjome,
Išsiskyrėm abu taip gražiai
Per patį vyšnių žydėjimą.