Išjausti, jog duota tau taurė puspilnė būties,
Suteikia galimybę tik dangaus siųstieji.
Kad ši palaima trunka amžinybę, tu tikies,
Svajoji, lauki ir gedi, jeigu išėjo.
Bet laimė pilnaties įaudrina visas jusles —
Suvoki, kas jausmų zenitas, jo aukščiausios natos.
Juk pakylėtieji išmoksta ne nukrist, bet sklęst,
Vardų ištižėlių kiek tik pajėgia kratos.
Norom nenorom sušvyti stebuklinguoju gerumu —
Užjaust, suprast, dalintis trupiniu, kentėti.
Lašai keli iš indo kupino jei ir kada ištrūks,
Jiems leisk be drovesio per skruostą nuriedėti.