Tai buvo pirmas  kartas, kai dziedulis nepanoro būti dzieduliu. Pritūpęs kartą iki pat grindų ir jas kone lesdamas užpakaliu, ūmai vėl išsitiesė.
   – Ponios, ponai, nokaute pailsėjau, o dabar –  ir vėl į ringą. Lydėti nereikia. Žinau, kaip ten ateit.
   Į ringą? Juokauja turbūt. Dziedas juk, dziedas – toptelėjo jo galvoje, o iš Šilinių radijo jam atsiliepė:
    – Kad  ateisi, nedaug abejojam. Laukiam. ADRESĄ PRIMINSIM: Šiliniai. Šklėriai. Vidurkelis  tarp Marcinkonių ir Druskininkų. Ko daugiau reikia?
    Neprireikė laiko atsiliepti:
   – Šliaušiu, – pasakė sau. – Iki sausio tryliktosios ir šitaip suspėsiu.
   – O Šilinių  radijas kiekvieną dieną radijas. Kas kuštelės į jį, bus išgirstas, – patikino iš  kaklaraiščio jo mazgas.  
  Pažadais nesimėtė. Tuoj iš jo save išgirdo ir Pranucis. Išgirdo  tokį, koks jis anuomet – su anais ispūdžiais, anais matymais, anuo Pranu. 
   ... Tai  buvo pirmas suėjimas, kuomet  šitame  kieme – nė vieno iš  Raulų.  Atsitiko, kad tą žiemos  sausio tryliktąją pirmasis užklydo jis, antrasis buvo varnas Golius, paskui paštininkė Genė.
  – Laiškas tau, Pranuci. Senas. Net nežinau, iš kokių metų, bet jie tolimi. Dar kai karieta važinėjai. Ne visas laiškas. Tik jo pusė. Tačiau ir pusė be voko. Supranti?  Bet argi galima suprast? Žinau, kad nesupranti. Va, žiūrėk, Pranuci. Ir tu, Goliau. Abudu matykit, kokie dzyvai mūsų kraštą ištinka, – kalbėjo Genė, graibydamasi giliai užantyje, iš kur ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.
    – Nepyk, Pranuci, kad perskaičiau. O ką daryti, kai nežinai, iš kur ir kaip toks laiškas atsiranda. Daug kartų skaičiau. Oi daug, kol supratau, kad reikia tavęs ieškoti. Čia parašyta: „Gero vėjo Radijo karietai ir jos vežėjui".
    – O iš kur sužinojai, kad  aš čia, – paimdamas išvyniotą popiergalį pasiteiravau.
   – Kai kas kuštėjo: eik, Gene, eik. Na, ir išėjau. O, tokio sunkaus kelio mano kojos niekuomet nebuvo nuėjusios. Bet ėjau, ėjau ir ačiū Dievui. Prieš dešimt metų šokti norėjau, o dabar atsiprašant – subinės negaliu pakelti.
   – Ne laikraštį nešei. Kas varė?
   – O ką žinau, kas varė. Gal Anupras. Ten toks vardas parašyta: Anupras, o pavardė Mazūraitis.
   – Mazūraitis?
   – Anupras Mazūraitis. Taip, taip, toks buvo, – pakranksėjo varnas.
   Už namo kampo pasigirdo žingsniai.  Atsargūs, nedrąsūs. Varnas truputį kilstelėjo, kad pamatytų, ir nutūpęs:
   – Vidinis.
   – Tikėjausi, kad gal būsiu pirmas, bet ačiū, kad nors ne paskutinis. O gal? – suabejojo žvalgydamasis po didelį kiemą ir girdėdamas it raudą ošiančias jo pušeles. Žinojau, kad Vidinis seniai ketinęs aplankyti Šklėrius, tačiau ketinimai vis pasislinkdavo ateičiai ir štai... pagaliau. Įspūdis buvo gražus, bet nepranoko susitikimo su paštininke. Man irgi panūdo geriau atsiminti  Anuprą ir, nubedęs akis į laiško lakštą, perskaičiau:
   „Klausiat, kas aš esu?
   Ką gi, esu toks, kurių yra labai daug. Negalėčiau save kuo nors išskirti iš tų daugybės eilinių, paprastų mūsų tautiečių. Tad ir „Radijo karietoj“, man atrodo, pabūti jos keleiviu per daug nekuklu. Trumpai galėčiau pridurti, kad esu dar jaunas, man ateinančiais metais  balandžio mėnesį bus tik septyniasdešimt...“
   „Kokie mes „jauni“, – nesmagiai pagalvojau mintyse, nesuprasdamas, kaip atsiranda  toks paštas, kuris ateina po daug metų. Tiesiog  į mišką, kur paliktas tuščias namas su pūvančiais kiemo pastatais ir kur prieš dešimt metų, kartu su dėde Jonu, dėdiene Mare, paštininke Gene, su karaliumi Mindaugu kėlėme šaunų balių. Kažin, kur jis dabar? 
   – Jeigu yra karalienė, bus ir karalius, Pranuci. Bus. O dabar manykim, kad buvai teisus, kalbėdamas Mindaugui, kad ateis laikas ir šitą  sodybą pradės lankyti ekskursantai. Eis, plauks ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų.
  – Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
  – Aš tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.
 – O  kažin, ką  dabar pasakysi,  dar  po  dešimt metų, – paglosčiau pasmakrėje prie  gerklės prigludusį kaklaraiščio mazgą  ir panašiai  kaip  šaunusis Jaroslavo Hašeko  kareivis  Šveikas: Šliaužte  į Šklėrius,  Pranuci, marš! Tik atsimink! Šliaužte,  šliaužte, o  ne  kitaip!..
 
Įsiklausau, 
Norėdamas suprasti laiką, 
Nes rūpi vis dėlto, 
Kodėl kas dieną neramiau 
Žiūrėti į save, 
Į priežastis, kurios dar laiko
Prisėdusį prie duonos, 
Žodžio, 
Atminties. 

Tokių teismų nėra, 
Kurie už duotą 
Protą 
      žmogų 
              teistų, 
Bet būna, 
Kai ateina dykuma – 
Vandens tiek daug – 
Laivus plukdyk! 
O atsigerti negali, deja. 
Gurkšnis vandens iš šaltinėlio 
Už jūrą laimingesnis. 
Tikėjau juk ir aš 
Išaugsiančiais sparnais, 
Tuo džiugesiu, 
Kuomet 
          save 
                savim 
Pakelt dangun galėsiu. 
Bet vietoje sparnų – lazda. 
Iš įrankių visokių visokiausių 
Ištikima išlikusi viena. 
Ir „ačiū“ varnui Goliui, 
Kad bent po smegenis 
paskraido už mane. 

– Kaip nori, varne, – 
Būki ant peties 
Arba palauk, kol grįšiu. 
Tikiu tavim
Kaip  smėliu kopų,
Kaip įsėta į  titnagą ugnim.
 
  Kelionė į Šklėrius prasidėjo...