aš drobėm debesų tave užklosiu
ir vakarėjančiame skliauto vidury
tylės lietus kai mes abu miegosim
benamiai ir beviltiškai geri
tekės vanduo iš amžinojo smėlio
iš mūsų lūpų į beržų šakas
kad atsidustum į saulėlydžio šešėlį
kuris tave toj kryžkelėj užkas
o kryžkelės rūke suklupusioj koplyčioj
į stiklo duženas sugrįžus Marija
primins visas klaidas jei nesuklysčiau
ištiesęs ranką ties lietaus gija
tik laumės šukos atokiam beržyne
pro vėjo aidą sušukuos žodžius
vanduo suduždamas į purią smėlio plynę
saulėlydžio šešėliuose išdžius
todėl lietus tylės kai mes miegosim
kai vakarėjančiame skliauto vidury
aš drobėm debesų tave užklosiu
pasikartojančių sekundžių sūkury ---
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-09-28 11:02:38
Labai tinka konkursui, puikus.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-27 23:00:57
Vaizdingas, emocionaliai išraiškingas eilėraštis. Kartais keli žodžiai daugiau pasako negu visas rinkinys.
Sėkmės!
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-09-27 14:24:49
Bet juk meilė ir yra Dievas, čia visko gana.Labai gerai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-09-26 20:09:17
nuostabios, nepakartojamos eilės...puikiai