aš drobėm debesų tave užklosiu
ir vakarėjančiame skliauto vidury
tylės lietus kai mes abu miegosim
benamiai ir beviltiškai geri

tekės vanduo iš amžinojo smėlio
iš mūsų lūpų į beržų šakas
kad atsidustum į saulėlydžio šešėlį
kuris tave toj kryžkelėj užkas

o kryžkelės rūke suklupusioj koplyčioj
į stiklo duženas sugrįžus Marija
primins visas klaidas jei nesuklysčiau
ištiesęs ranką ties lietaus gija

tik laumės šukos atokiam beržyne
pro vėjo aidą sušukuos žodžius
vanduo suduždamas į purią smėlio plynę
saulėlydžio šešėliuose išdžius

todėl lietus tylės kai mes miegosim
kai vakarėjančiame skliauto vidury
aš drobėm debesų tave užklosiu
pasikartojančių sekundžių sūkury ---