Kur aš galiu išeit, jei iš namų kerčių
Į sielos gelmę žiūri ašarotos atminimų akys?
Sugirgžda vyriai. Glėbį tuoj kečiu,
Nors tai tik vėjas rudeninis plakės,
Bet nebijau šešėlių nei tamsos —
Jaučiuosi esant it užausyje Dievo.
Šventų jausmų vaiduokliai neišduos —
Kuklių žiedų ženklais šypsosis iš atolo pievoj,
O aš niūniuosiu darbus dirbdama,
Buitim šaknysiuosi į ramią laiko tėkmę,
Ne reikalinga — nepakeičiama,
Anei svajojanti, nei norinti išlėkti.
Pasaulis oš ir aplinkybės kis,
Bet aš budžiu prie aukuro, prie švyturio — prie krosnies.
Išbluko dar viena ilga naktis.
Susapnavau, kad ašaras nušluosčiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-09-26 20:14:52
puikios eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-26 19:58:11
Kaip visada Jūsų žodynas yra labai turtingas, gražiai viską išdėliojote.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-09-26 18:08:31
Ką čia pasakysi, pasiėmiau į mėgstamiausius ir tiek. Ačiū.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-09-26 08:40:56
Puiku kaip visada. Gilios mintys lėtam skaitymui ir susimąstymui.