Kur aš galiu išeit, jei iš namų kerčių
Į sielos gelmę žiūri ašarotos atminimų akys?
Sugirgžda vyriai. Glėbį tuoj kečiu,
Nors tai tik vėjas rudeninis plakės,
Bet nebijau šešėlių nei tamsos —
Jaučiuosi esant it užausyje Dievo.
Šventų jausmų vaiduokliai neišduos —
Kuklių žiedų ženklais šypsosis iš atolo pievoj,
O aš niūniuosiu darbus dirbdama,
Buitim šaknysiuosi į ramią laiko tėkmę,
Ne reikalinga  — nepakeičiama,
Anei svajojanti, nei norinti išlėkti.
Pasaulis oš ir aplinkybės kis,
Bet aš budžiu prie aukuro, prie švyturio — prie krosnies.
Išbluko dar viena ilga naktis.
Susapnavau, kad ašaras nušluosčiau.