Kai jis ją nedrąsiai lietė,
aikštėje skambėjo
marselietė,
o daili aštriadantė ponia giljotina
vykdė nuosprendį abejotiną.
Baigusi darbą, dar padarė reveransą
ir, gavusi iš budelio avansą,
pasiuntę juos į beviltišką tamsą,
o šėlstančią minią – į velnišką transą.
Dangui negaila karšto kaip kraujas lietaus,
su juo krenta ir kirvis iš aukštai.
Bet mirtis dangaus niekada neapgaus,
jai nėra didvyrių alėjoje vietos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-09-27 10:20:35
Pradžioj maniau, kad bus apie meilę – tokią, kur pjauna mirtinai. Bet vis dėlto žiūrovai (minia) viską sujaukė. Nors per ją galima pagauti mintį apie viešąją opiniją…
Visgi aiškiau švyti kitokio motyvo ašmenys.
Minia, transas, tamsa, mirtis… Reveransas, avansas, piruetai – istorijos vingiai. Tačiau viską sprendžia ne žmogus, o dangus.
Perfrazavus, daug triukšmo dėl nieko. Na, gal ne visai nieko (kirvis švysteli atpildo idėją), bet visokių bruzdėjimų vertes išryškina Laikas…
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-09-26 20:16:07
ir gerai, kad nėra vietos...įdomios mintys
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-26 14:39:36
Bandau atsakyti sau į klausimą, kodėl žmonėms patinka žiaurūs reginiai? Ne tik giljotinavimas, bet ir korida, gladiatorių kovos, karai ir t. t. Deja, atsakymo nerandu. Tikrai primena danse makabre.