Kai jis ją nedrąsiai lietė,
aikštėje skambėjo marselietė,
o daili aštriadantė ponia giljotina
vykdė nuosprendį abejotiną.
 
Baigusi darbą, dar padarė reveransą
ir, gavusi iš budelio avansą,
pasiuntę juos į beviltišką tamsą, 
o šėlstančią minią – į velnišką transą.
 
Dangui negaila karšto kaip kraujas lietaus,
su juo krenta ir kirvis iš aukštai.
Bet mirtis dangaus niekada neapgaus,
jai nėra didvyrių alėjoje vietos.