Akmens paklausė plunksna:
Kam tu nugrimzti?
Ar pamatyt nenori, kas už upės vingio?
Man taip smalsu, o kas tenai, toli?
Tu štai guli, nebejudi. Gal tingi?
Akmuo tylėjo, svarstė ir neatsiliepė ilgai.
Atsidūsėjęs sušvokštė:
Kam skristi, o man kristi.
Tu viršum visko kėleisi ir daug apkeliavai.
Negaudau vėjų, netampau sau gyslų.
Tiesiog kitokia mano paskirtis,
Spalva ir forma, aš sunkus ir kietas.
Tu štai už tingulį dabar mane smerki,
O aš budžiu prie paskirtosios vietos
Šventa kantrybe. Pragarai užšals.
Ar tu būni kam atminimo ženklas?
Skrendi ir skrisk, ne laiką tau pakelt.
Man nė nepajudančiam užrašo pakanka.
Ant šono nusklembto matai tuos du skaičius?
Žmogaus gyvenimas. Girdėjai apie tokį?
Visų jį menančiųjų ašaros išdžius,
O man priedermė primint ir apgiedoti.
Bet plunksna buvo jau labai toli,
Ją vėjas nunešė, paskui dar plukdė upė
Į tas šalis, kur akmenys lengvi
Ir kur gyvenimai žmonių plevėsoms rūpi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-24 20:11:57
Kiekvienam duotas savas likimas ir niekas negali jo pasirinkti.
Puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-09-24 12:14:28
Geras palyginimas ir tinkamai įprasmintas.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-09-24 10:05:00
Gyvenimo prasmė turi svorį, tik plevėsos lengvi kaip plunksnelės:
Bet plunkna buvo jau labai toli,
Ją vėjas nunešė, paskui dar plukdė upė
Į tas šalis, kur amenys lengvi
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-09-24 08:38:58
Stipriai ir daug pasakyta. Puiku kaip visada.