Akmens paklausė plunksna: Kam tu nugrimzti?
Ar pamatyt nenori, kas už upės vingio? 
Man taip smalsu, o kas tenai, toli?
Tu štai guli, nebejudi. Gal tingi?
Akmuo tylėjo, svarstė ir neatsiliepė ilgai.
Atsidūsėjęs sušvokštė: Kam skristi, o man kristi.
Tu viršum visko kėleisi ir daug apkeliavai.
Negaudau vėjų, netampau sau gyslų.
Tiesiog kitokia mano paskirtis,
Spalva ir forma, aš sunkus ir kietas.
Tu štai už tingulį dabar mane smerki,
O aš budžiu prie paskirtosios vietos
Šventa kantrybe. Pragarai užšals.
Ar tu būni kam atminimo ženklas?
Skrendi ir skrisk, ne laiką tau pakelt.
Man nė nepajudančiam užrašo pakanka.
Ant šono nusklembto matai tuos du skaičius?
Žmogaus gyvenimas. Girdėjai apie tokį?
Visų jį menančiųjų ašaros išdžius,
O man priedermė primint ir apgiedoti.   

Bet plunksna buvo jau labai toli,
Ją vėjas nunešė, paskui dar plukdė upė
Į tas šalis, kur akmenys lengvi
Ir kur gyvenimai žmonių plevėsoms rūpi.