Per silpnas aš, kad į tave galėčiau žvelgti,
Turiu nuleist akis net ir akimirkai.
Tiek daug šviesos Dangus tau leido skleisti,
Jokių jėgų nebūti užgesinamai.
Seniai pasaulio protai stengėsi suprasti
Nors menką dalį tavo paslapčių.
Iš kur visatoje galėjai atsirasti,
Davei gyvybę mums, kuri esu?
Atsakymų man tų tikrai nereikia,
Užtenka jaust, būt tolių dalele,
Sugauti spindulį, lyg būčiau vaikas,
Suprast, kaip viskas sutelpa jame.
Tik kartais rudenį gali akis pakelti,
Tarytum padėkot už šilumą dienų,
Kada taip dosniai liejai žemėn karštį,
Dabar jau glostai švelnesniu žvilgsniu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-22 22:12:48
Daug dar neatskleistų paslapčių žemėje, o apie visatą - kur kas daugiau. Net nežinoma ar mes vieninteliai, ar dar kur nors egzistuoja gyvybė. Kadangi nesame fizikais Stephenais Hawkingais, belieka tik naudotis saulutės teikiamomis malonėmis, o apie kitką negalvoti.
Tad kol saulutė šildo, nors jau kartais ir kaip pašildyta sriuba, mėgaukimės jos spindulių skleidžiama šiluma, kas Jūsų kūrinyje ir atsispindi.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-09-22 09:00:40
Koks puikus rudeninis žvilgsnis, labai patiko. Užtenka jaust, būt tolių dalele....