Per silpnas aš, kad į tave galėčiau žvelgti,
Turiu nuleist akis net ir akimirkai.
Tiek daug šviesos Dangus tau leido skleisti,
Jokių  jėgų nebūti užgesinamai.
 
Seniai pasaulio protai stengėsi suprasti
Nors menką dalį tavo paslapčių.
Iš kur visatoje galėjai atsirasti,
Davei gyvybę mums, kuri esu?
 
Atsakymų man tų tikrai nereikia,
Užtenka jaust, būt tolių dalele,
Sugauti spindulį, lyg būčiau vaikas,
Suprast, kaip viskas sutelpa jame.
 
Tik kartais rudenį gali akis pakelti,
Tarytum padėkot už šilumą dienų,
Kada taip dosniai liejai žemėn karštį,
Dabar jau glostai švelnesniu žvilgsniu.