Svarbus aš tapčiau, jeigu kaip Orfėjas 
Su arfa tramdęs žvėris laukinius 
Ar Ordino kryžiuočius nugalėjęs
Sugrįžčiau į gimtuosius namelius. 

Kvapnus tasai senosios pirkios dūmas 
Viršum tų dirvonuojančių laukų; 
Nors ir rusentų piktas laikinumas, 
Aš pasidžiaugčiau, kaip namie jauku. 

Šlovingoj Eurosąjungoj gražu ir gera, 
Bet jaust, kaip Alovėlė šnara. 
Mąstau šiandieną Nemuno krantuos: 

Nei Getsemanės sodas pagarsėjęs, 
Nei Pizos bokštas, nei alėjos 
Man teviškėlės auros neatstos!