Tiesiog sonetas
Svarbus aš tapčiau, jeigu kaip Orfėjas
Su arfa tramdęs žvėris laukinius
Ar Ordino kryžiuočius nugalėjęs
Sugrįžčiau į gimtuosius namelius.
Kvapnus tasai senosios pirkios dūmas
Viršum tų dirvonuojančių laukų;
Nors ir rusentų piktas laikinumas,
Aš pasidžiaugčiau, kaip namie jauku.
Šlovingoj Eurosąjungoj gražu ir gera,
Bet jaust, kaip Alovėlė šnara.
Mąstau šiandieną Nemuno krantuos:
Nei Getsemanės sodas pagarsėjęs,
Nei Pizos bokštas, nei alėjos
Man teviškėlės auros neatstos!