Spektaklis

Nesudeginto teatro
minkštose kėdėse
markstosi žibančios        
akių poros
 
metas kai protas
nebeklauso         
realaus pasaulio
aktoriams beriant
žodžius kaip akmenis
 
aukštai vien tik iš
žudančio nuobodulio
plieskia prožektoriai
kaip svetimų galaktikų
tolimos saulės

tačiau nei šviesa
nei žvaigždės
nei šito pasaulio dulkės
neišnyksta šiaip sau
be ženklo
 
kai režisierius
nervingai varto pjesės lapus
kaip savo gyvenimą
o jauna asistentė išbraukia
autoriaus padūsavimus
Langas Indausas

2016-09-19 16:48:27

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2016-09-20 20:10:13

Pasidomėsiu:  

Kiek kainuoja bilietas į jūsų spektaklį?

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-09-20 15:12:02

Originalus, įdomus kūrinys pamąstymui.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2016-09-20 13:03:36

Jūs savame stiliuje. Traukia eilės

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-09-20 11:17:07

Čia turbūt kitaip apžvelgiamas anksčiau pradėtasis žvaigždžių ir paskliaučių variantas.
Matau keleriopą sceną. Paaiškinsiu detaliau.
Pirma, režisierius rodo tikrą (pagal savo patirtis surežisuotą) spektaklį. Jis toks, kad nereikia nei butaforijos, nei kitų efektų. Šiurpu savaime. Akmenys sunkūs, bet taiklūs.
Bet žiūrovai, tiesiog patogiai įsitaisę, galbūt stebi tą negailestingą apsinuoginimą kaip atrakciją?
Kita vertus, salėje (vaidintuvėje) šalta, net lempos, ir tos neįkaitina, o pagrindinis spektaklis, nerealus vyksmas – tarp žibančių akučių. Teatras nesudegintas, nes be ugnies, o liepsnelės tik tarp žiūrovų, gal ir porose.
Režisierius tik savaip režisuoja, jauna asistentė tik paklūsta, aktoriai atidirba (viskas mechanika), o tie salėje – gyvena tarpusavyje...
 
Yra mintis, kad niekas neišnyksta, tik egzistuoja paraleliniai pasauliai (išorinis ir vidinis, šaltas ir šiltas).
Galima pamąstyti stebėjimo ir suvokimo klausimu.
Patiko reiškinio keliagubumo idėja (jeigu tokios ir nebuvo rašant, tai prasivėrė skaitant).
Nežiūrint to, kad eilėraščio forma pasirodė, švelniai tariant, naujoviška (nebaigtumo įspūdis), tikiu, kad kiekvienas autorius visada rašo ne šiaip sau, o turėdamas viziją, ką nori pasakyti. Gal toliau viskas priklauso nuo žiūrovo.
(Dažnas šitoks spektaklis ir ne teatre).

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2016-09-19 21:15:28

išbraukia...
kai padūsavimai – patys svarbiausi.  :(

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-09-19 20:02:14

puikus spektaklis, indausiškas