Nesudeginto teatro
minkštose kėdėse
markstosi žibančios        
akių poros
 
metas kai protas
nebeklauso         
realaus pasaulio
aktoriams beriant
žodžius kaip akmenis
 
aukštai vien tik iš
žudančio nuobodulio
plieskia prožektoriai
kaip svetimų galaktikų
tolimos saulės

tačiau nei šviesa
nei žvaigždės
nei šito pasaulio dulkės
neišnyksta šiaip sau
be ženklo
 
kai režisierius
nervingai varto pjesės lapus
kaip savo gyvenimą
o jauna asistentė išbraukia
autoriaus padūsavimus