Į kur einu?
Atgal, atgal,
ten, kur apvaikščioti šiliniai,
kur žydi  titnaginė
tartum grikių  laukas
ir dūzgia bitė.
 
Reik plūgo jau, kad ją, išsimurzojusią,
Iš žemės kaip anksčiau prikeltum,
kad išsipraustų lietumi
ir šviesoje  dangaus, čiobreliai medumi
bites darbymečiui pašauktų
 
Man miela būti ten, toli toli,
kur dar ir lazdos neužaugę  –
------------------------------------
į ten, į ten,
pasiramstydamas jomis 
atgal einu.

Važiuokit,  traukiniai,
Aplenkite, automobiliai.
Nebus, kad pasakyčiau: parėjau.
Todėl argi svarbu, kad taip  lėtai
krypuoju miško keliuku.
Varpais bažnyčios skambina dažniau,
negu iš titnago kad aukurus degu.
 
Aš nesakau, kad jiems šviesiau,
katrie traukiniuose,
automobiliuose kurie,
Tačiau savy, Savęsp... o! Die,
šventovės aikteli Žmoguj nubudusios,
proza nežino, kaip jai būti –
gal savimi, o gal Poe?

Pats sau ir savyje
darbymetį įteisinęs kaip pareigą
į praeitį, į žaltį Geltonžandį
miško takeliu...
Taip, taip, atrodo, iki šiol dar vis einu.
    
    ... o  prisiminimai? Štai ir tokie, kaip šie, jie irgi įsirusena kaip žarijos, šildo ir neužgęsta. Kaip ilgai?  Gal niekas nepasakys, bet Jis atsimena, kaip prieš aną laiką prie Grigų sodybos sutiko dziedulį su papūgomis jo galvoje. Šnektelėjo.  O anas tuoj jį kažkodėl Raulu vadina.
   – Kaip, kaip?  Raulas? – it neišgirdęs paklausė ir nusijuokė taip, kad akys suašarojo.
   – Ačiū, dzieduli. Nepamenu, kada taip skaniai juokiausi.
   – Galėtum ir dažniau. Sveikata ir Raului nepakenks.
   – O! Kad taip dažniau. Na, o pasakų, dzieduli, šitame krašte jau nebūna. Betgi pats tai ne blogiau žinai. Kitokia, dar nesuvokta būtis varo mus į sapnus, į savasties pertvarką, Savęsp(i), kur atsiveria kitokie peizažai ir metamorfozių įvairovė reikšmingai suaktyvėja. Intensyviau vienos būties formos persiorganizuoja į kitas ir štai atsitinka, kuomet vietoje to, kad paverktum, pradedi  juoktis.
    – Ar draudžia kas? 
    – Nedraudžia, – sakau, – arba taip atrodo, kad esi bent sau karalius.
   Dziedulis pagavo mano akis savosiomis. Tyli. Ir atrodo, kad į jas įsispėtrojęs pasiruošė ištverti  amžinybę, jeigu neatsiliepsiu jam  suprantamu  žodžiu.
  – Ačiū, beje, kad eilėraščiu įkėlei žaltį aukščiausios pušies viršūnėje, kad jis tau šventuma, – pasakiau ir truputį teisinausi: – Ne viskas sekasi, ką sumanę, bet tikėk: stengiamės, kad tavo, dzieduli, paskutinis balius dar krestelėtų šį visą – deja, deja – nykstantį, mirštantį šilinių dzūkų kraštą.
   
   Dziedulis neužmiršo ir vėliau apie mane parašė:
   „Miško žmogus kalbėjo santūriai, bet man atrodė, kad ir jam svarbu pakalbėti. Gal dar negreitai gebėsiu suvokti, kad ir mano protas sugeba įgauti kitokią kokybę: darosi šaltas, ir tas jam būdingas karščiuojančio išsišokėlio protrūkis,  arba, tarkim, kunkulas, aprimsta, ataušta. Tuomet jis irgi  nepasirodė. Ramiai kilstelėjau ranką prie jo ešerio spalvos aprėdo ir patapšnojau: 
    – Štai ir atėjo laikas, kad jeigu po šituo aprėdu ir velnias pasirodytų, aš jo nebijočiau.
    – O jeigu gyvatė? – paklausė.
    – Gyvatė? Kodėl klausi? – akimirksniu  sureagavau, kartu atitraukęs nuo jo krūtinės ranką.
   Raulo lūpose įsibrėžė nelinksma šypsena.   
   – Gyvatės visuomet bijojau. Dabar irgi. Bet kodėl klausi? – įsispyręs sužiurau į Raulo akis. 
   – Daug kartų pats esu muštas ir net užmuštas kaip gyvatė. Neretai save tenka pasaugoti kaip žaltį, bet kur kas dažniau kaip gyvatę, – pasakė nenumesdamas nuo lūpų liūdnos šypsenos. – Tačiau ekskursantai mus jau mato. Matyt, besijuokiantį išgirdo, – sukruto Raulas ir kyštelėjo atsisveikinimui ranką: –  Atsiprašau, bet kuriam laikui išnyksiu. Su Jonu iš  Griškabūdžio ten dvi  moterys, poetė ir fotografė. Abi seserys. Manau, bus įdomu. Iki, dzieduli. Jums, papūgėlės, irgi – iki, – atsisveikino  jis ir nueidamas sunkaus žmogaus negirdimais žingsniais niūniavo:
   – Žilvine, Žilvinėl...
  
Taip tada, o dabar, kai ir metai, ir kiti, ir daugiau praėję...
 
O  sonetų  nedaug  pas mane.
Vienas kitas, tačiau jie patinka  –
gieda paukščiai, sukritę aukštam danguje,
gieda tiesiai į širdį
 
Jau nemoku bijoti, kai skauda man ją.
Tiek  dangaus prigiedota, kad...
 kaip neskaudės!
 
Susiliejo  dangus su žeme
ir geria arbatą iš mano puodelio
ir geria abu.
Be manęs...
 
 Labas, ponai,
Tebūnie lemta įsiurbti į burną
Bent žodį apie... arbatą.
 
   Betgi ne tik dėl jos skonio ar kvapo. Ne tik. Smagu  pamatyti, išgirsti, suvokti, kad esi lyg  ir vienas, o iš tikrųjų ne  vienas. Savęsp  pasaulis tokia pat  realybe, kaip  ir užantyje nešiojamas akmuo ar parneštas  kiškio iškeptas pyragas, kuriuo motinos, negalėdamos  daugiau nieko skanesnio paduoti, ir į duonos plutą parodo kaip pyragą..
   Ir skanu, skanu... Oi, kaip  skanu!
   Ir, regisi,  teisybė, kad nepraėjęs šventoriaus, neįeisi, Žmogau, netgi į nuosavą bažnyčią.