Niekada nerasi žmogaus, kuris mylės tave taip, kaip aš būčiau galėjus. Taip nuoširdžiai. Taip besąlygiškai. Niekada nedievinsi niekeno susigėdusios šypsenos, kaip sakeisi dievinęs manąją. Niekada nebesidžiaugsi dėl to, kad aš kiekvienąkart juokiuosi iki ašarų.
Viskas baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Pralėkei pro mano gyvenimą it nesuvaldomas uraganas, paskui save palikdamas tik griuvėsius. Bet tame sūkuryje, tame uragane aš buvau laiminga. Ir laimingesnė jau niekada nebūsiu. Nes tau manęs nereikia. Ir man nieko nebereikia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-11 15:59:57
Kas žino, ko kam reikia ir ko nereikia. Kartais žmonės būna panašūs į vėtrunges: tai nusisuka, tai atsisuka, priklausomai nuo to, koks nuotaikų vėjas papučia.
Paskaitykite Gintaro Katino "Pavasaris", jeigu bibliotekoje rasite. Tai meilės romanas vyriškai.