Po atmintį paneršti įniko ir Raulas. Ir jam tai nebuvo lengva. Tarkim, – mąstė  jis, – kad iš tikrųjų negerai, kai įvykiai vienas po kito šliaužia  per smegenis ir jie nestabdomi. Šliaužia, nušliaužia, dingsta. Erdvė laisva, niekuo neužimta ir niekas  netrukdo joje regzti, kurpti vėl kažkokį darinį, kuriam reikalinga pradžia. Tarkim, šilinių krašto ar Šklėrių sodžiaus. Arba kad ir Grigų (Raulų)  sodybos. O! Raulai, Raulai, kur  tu? Tas,  tikrasis Raulas, pirmasis atėjęs būti va čia, kur vėl miškas auga.
   Netoli, tik už Miselio balelės, suošė  pušelė. 
   Tačiau kita vertus, ar daug džiaugsmo – mąstė Raulas – jeigu tokie būtovės  reiškiniai smegenyse sustabdyti ir savo panorama išlieka tokie patys. Būtent tokie, kokie Tada – nei samanėle, nei žolele per nesimatymo laiką neapaugę. Kaip amžini – be bet kokio judėjimo savyje. Nesvarbu, fizinio, biologinio ir bet kokio.
   Pušelė už Miselio  balelės ir vėl suošė.
   Gali būti, kad taip liudija, jog neprotinga manyti, kad ji kažkaip neveiktų tavęs, kad net  savo pamąstymuose gebėtum pasilikti tik pats sau. Tačiau vis dėlto neišgirskime jos ošimo ir tebūnie viskas  taip, kada čia buvo ateita tą sausio  23-iąją, kuomet  šioje, titnaginėje įsikūrusioje sodyboje susirinkusi pažįstamų ir nepažįstamų  kraštiečių  kompanija pirmą kartą  kurstė titnagu įžiebtą aukuro ugnį
  
   Iš Prano užrašų:
    Ugnis negeso, net neparagindami vienas kito suspėdavom laiku į aukurą pakrauti malkų, paimtų iš sodybos pūvančių pastatų. Reikalas šventai svarbus, bet jis tvarkėsi savaime, lyg netyčia ir nemanėme, kad kiti, gal ne menkiau svarbūs dalykai yra užblokuoti. Tačiau suvokti, kokios priežastys sąlygojo tokį neįprastą reiškinį – renginį, nesisekė. Smegenims  nebuvo leista suprasti, kas iš tikrųjų čia vyksta. Atrodo, tingėjosi net paspėlioti ir aktyviausiai sava mąstysena reiškėsi papūgėlės. Suklegusios galvoje, jos  paverždavo mano dėmesį sau ir tuomet kuriam laikui tekdavo „pasitraukti“  iš kompanijos ir pasilikti tik su jomis. Būtent jos pirmos pranešė, kad į miško keliuką nuo plento įvažiavo dengtas sunkvežimis. Ir šį kartą, kaip dažniausia, žinią pranešė kalbėdamosi dialogu:  
   – Nemanau, kad grybų ieško. Žiema juk, bet ieško, – pasakė viena. 
    – Gal prireikė sysysy? 
    – Tu ką, Eženai? Dėl sysysy tokią mašiną iš plento sukti? Baik niekus taukšti. O dėl žiemos... Tik kalendoriuje ji. Grybai nepaiso. Bent voveraitės. Net spauda stebisi ir rašo: dygsta, auga, dzūkai grybauja, – piešė vaizdelį Nadežda. 
    – Aš taip mąstau. Gal šaukim dziedulį? – pasiūlė Eženas,  bet šaukti manęs nereikėjo: visus keliukus į šį vienkiemį gerai žinojau. Visi jie apkrėsti pušų spygliais, apaugę samanomis, bet dar nebuvo užspringę medžiais, kurie mišku sustoję šalikelėse žalias viršūnes siūbavo viršum jų ir keliukai panašėjo į šviesos tunelius – šviesos, saulės, net vėjo čia daugiau. Ir, žinoma, triukšmo, nes, žiūrėk, kažkas dar važiuoja jais. Dažniausiai rudenį, kuomet į miškus išeina  grybautojai. 
   – Girdžiu, girdžiu, – skubėjau mintyse atsiliepti papūgėlėms, – ir ša! ša, kad jus kur, begalvės! – tramdžiau jas. Dar vis viešumai nedrįsau  prisipažinti, kokį nešioju turtą galvoje. Ir nesinorėjo, kad  jas kas nors išgirstų. Vidinis jautė, numanė, kad mano galvoje kažkas ne taip, bet tylėjo. Netgi nesiteiravo – kas? 
    – Tu kur? – paklausė pajautęs, kad  atitrūkstu  nuo kompanijos.  
    – Dziedulis sysysy nori.  Ne į kelnes gi, – pasakė papūgėlė, pamaniusi, kad girdėsiu ją tik aš su Nadežda.. 
    – Na, žinoma, ne į kelnes, – pakuždėjo Vidinis, o aš pasijutau atsipalaidavęs – lengva, gera. Lyg pats būčiau nusitaikęs paošti mišku. 
    – Atsiprašau, dzieduli. Maniau, kad mane girdėsi tik tu. Kaip čia taip atsitikę, kad ir dėdė Vidinis? Taip neturėjo būti. Tikrai, neturėjo taip būti. Mes, papūgos, apdairios, – paapgailestavo Potjė. – O pajuokauti juk sveika. 
   – Sveikata reikia rūpintis,–- pritarė jam Nadežda. 
   – Šis dėdė viską girdi. Taip kad atsargiau, konspiratorės, – neskubėjau atsiliepti papūgėlėms, įsižiūrėdamas į miško tuneliu nušliaužiantį apleistą, bet savotiškai mielą keliuką, kuriuo kitados vingiavo giliai smėlėtoje žemėje įsirėžusios vežimo vėžės su tarp jų  arklių kanopomis įspraustu taku. Jį atsimenu, kai nei plento, nei miško nebuvo. Juo važiuodavo į miškelį, įsikaišiusį vidur atviro ir plataus, titnagais nuberto lauko, kur giliai iškastose duobėse, supildavo iš bulviakasio atvežtą derlių. Vėliau šis smėlyno plotelis buvo paliktas miškui, o duobės  bulvėms žiemą  laikyti, iškastos arčiau sodybos. Kaip tik dabar buvome atėję į jų vietą, bet jokių ankstesnės būtovės pėdsakų plikai akiai neišlikę. Visur augo miškas, ošė, tik atrodė, kad  dabar  jo daugiau – ošė ir tas, kurį čia nešiau savo atsiminimuose.  O Poe (poezija) irgi nepatingėjo nubusti. 
   
Ramu, tylu
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti
nuo pamatų nunykusioje pirkioje
Kuomet  peizažus į save
ar atmintį nešu,
ji kaip gyva
ir durys trankosi
dar slenksčio nepražengus
 
Aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde
ir 
Lietuvos juk
negirdėti.

Man sako,
kur gimiau –
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri kaip dzūkų kopų smėlis:
Darželiai, Margionys, Kabeliai...
O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys.
Ir raistai Čepkelių.

Nuo čia
lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Ir ten gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar, kuomet kalbuos su savimi, 
tai guli prieš akis 
eilutės laikraščių nereikalingos. 
Bet ačiū joms. 
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų, labiau tikiu,
kad praeitis – ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu
ir eilutes,
kurios 
neleido tėčiui (Vincui) pamatyti
tą sausio naktį
gimusio sūnaus..

„Iš Vilniaus  krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių  sąrašo
   Pavardė, vardas?
   – Karlonas Vincas.
   Sprendimas?
   – 12 metų.“

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo – Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
į vietą jo lopšyj
Františeku įkeltas.
 
Ne Lenkijai užaugau, ne
tačiau mano varde
ir Lietuvos nesugirdėti  
 
   – Toliau neisiu. Jeigu ieško, o ne  grybauja – suras, – pagalvojau apie keleivius automobilio, išvažiavusio  nuo plento į  miško keliuką.
   – Suras. Ten pasiųsta mano vyrų žvalgyba, bet skubėti nereikia, – išgirdau šalimais jauną balsą.–- Tegu pasižvalgo, kad ir  paklydinėję po mūsų kraštą. Pakvėpuoja juo. 
   Tai buvo jis, Raulas, ir pirmas mudviejų su juo susitikimas šalia Grigų sodybos – mano motinos gimtinės. Galbūt ir mano. Gal...