Juk jauti, juk matai nenumaldomai kaip rudenėja,
Kai baugios tamsumos iš kampų neišlaižo diena.
Medžiai vėjų giesmes užrašys į paryškintą rievę,
Pakuždėčiau tau ją, bet juk aikštysies:
Ne, tik ne tą.
Suprantu, atpratai. Šaltos rankos — ne aistrai prikelti.
Velias auksas tylos, nukankinęs brangiausius žodžius.
Kai skęsti tulžyje, man tik užmeti dvigubą kaltę,
Raižo druskos krislai, kada ašaros baigia išdžiūt.
Smelkias ryto žvarba per sudriskusio skiautinio siūlę —
Atkakliai ir ilgai traukėm jį ant savęs, ant savęs, ant savęs.
Kraujy ižas turbūt, kad be žado kas sau susigūžę
Nepajėgiam kančios pripažinti, atplėšt ir išmest.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2016-09-10 11:52:45
Įtempta, veržlus ieškojimas išeities iš baugios tamsumos, vidinės kančios... skausmingas, stiprus išgyvenimas ir už kitą. Kaip visada, labai paveikios eilės, įsismelkiantys vaizdiniai, taip ir lieka:.
Medžiai vėjų giesmes užrašys į paryškintą rievę,/
Velias auksas tylos, nukankinęs brangiausius žodžius./
Smelkias ryto žvarba per sudriskusio skiautinio siūlę /
Kraujy ižas turbūt, kad be žado kas sau susigūžę
Nepajėgiam kančios pripažinti, atplėšt ir išmest.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-10 00:19:54
Vaizdinga, gražu, jausminga.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-09-09 23:22:53
Labai patiko, priglausiu