Juk jauti, juk matai nenumaldomai kaip rudenėja,
Kai baugios tamsumos iš kampų neišlaižo diena.
Medžiai vėjų giesmes užrašys į paryškintą rievę,
Pakuždėčiau tau ją, bet juk aikštysies: Ne, tik ne tą.
 
Suprantu, atpratai. Šaltos rankos — ne aistrai prikelti.
Velias auksas tylos, nukankinęs brangiausius žodžius.
Kai skęsti tulžyje, man tik užmeti dvigubą kaltę,
Raižo druskos krislai, kada ašaros baigia išdžiūt.

Smelkias ryto žvarba per sudriskusio skiautinio siūlę —
Atkakliai ir ilgai traukėm jį ant savęs, ant savęs, ant savęs.
Kraujy ižas turbūt, kad be žado kas sau susigūžę
Nepajėgiam kančios pripažinti, atplėšt ir išmest.