21. Dvasinis Vidinis?

     Gal aš ne realus, ne fizinis Vidinis, o – kaip čia pasakius? – gal aš dvasinis? – per daug nepaisydamas, koks jis iš tikrųjų yra, pamąstė Vidinis. Kartą. Kitą. Paskui ir vėl. – Pūstelėjai tokį ir nėra. Peržegnojai tokį ir jis dingsta. Kaip vaiduoklis. Ir argi reikėtų nustebti sužinojus, kad aš, tarkime, miręs. Gal vakar, gal seniau. Netikiu, kad numirėlis galėtų atsiminti savo mirtį, ir todėl natūralu, kad nesijaučiu, kad toks dalykas įvykęs. Parašyta ir įsisąmoninta juk:
 
Tas mano  AŠ...
Kartais ten senis ir lazda,
Kaip žirgas man
Kartais važiuoja traukinys
Ir nesmagu, kuomet sustot nemoka.
 
   O kelionei į Šklėrius jis ruošėsi gan kruopščiai, apvaikščiojo ir pakampes, tikėdamasis surasti  kokį  nors labiau su Šklėrių sodžiumi įsiminusį daiktą. Daug nerado. Daugiausia Prano užrašų, bet juos  nuodugniau perversti trūko ir laiko, ir kantrybės. Juolab kad Prano užrašai jam buvo žinomi – girdėti ar paties skaityti, ar net komentuoti, recenzuoti, tačiau tai nebuvo priežastis jų mažiau  paisyti. Nedidelė problema ir kelionė, kai galima  nuvažiuoti maršrutiniu autobusu. Žodžiu, keliauk ir žvenk, tik ūpo turėk. Tačiau turtingiausiai jam  atrodydavo kelionės pėsčiomis. O pasitaikę po ranką Prano kelionių užrašai buvo savotiška paskata  ir jam pačiam nueiti bent tiek, kiek geba, taigi neskaičiuojant kilometrų ir nesiekiant rekordų. Kelionė  užtruko, bet užtat  nebuvo sunki.  Bet, – o Viešpatie! – išėjo į ją kaip nedidelės amplitudės korespondentas – pensininkas, o baigia ją – o  Viešpatie! – kaip kunigas.
    Baigia? Kažin. Tačiau kita vertus, tai ne tik  kelionė į Šklėrius. Labai panašu, kad tai kelionė  per žmogaus galimybes, kelionė per pažinimą, bandymą  suvokti,  kuo jis  panašus į savo Sutvėrėją.
    Taip, taip, jis čia, Grigų sodyboje, irgi buvęs. Ir, beje, ne vieną kartą. Tačiau laikas greitas ir, matyt, ne nuodėmė sakyti, kad jo paskutinė viešnagė jau irgi apsitrynė, apmūsijo, bet šit dabar jį pati ta, kuri padus kutena. Ir ne tik. Oi ne tik padus! Paskutinį kartą čia lankėsi, kaip dažniausia, su Pranu, tačiau dabar  žinok, kuris  kuriam  klausdamas kalbėjęs:
 
Negi manai, kad baigias mūsų laikas
Ir faktiškai jau šiam pasauliui svetimi?
 
   Pasak Prano, taip šią frazę Vidinis tarė.
   Galbūt, galbūt... Tačiau ar galėčiau taip paliudyti, kaip parašyta? Deja, deja – ne. Netgi nepaisant, kad čia pat liudijami ir kiti dalykai. Irgi gan miglotai, kad ir išlukštenti nelengva.
 
Žinojau, savo nuomonę jis gins,
Nes juk retai senukų karas,
Palikęs ginčą, šliaužia pro duris
Bet kad ir keista, būtent jis
Mums reikalingas laikui krimsti
O pergalėję aušdavom kaip spirginiai
Į lėkštę iš keptuvės sumesti –
Riebu, turtinga sieloje ir galvoje,
Smagiau įsišviečia akių pasaulis,
Nors iš tiesų ten viskas pasilikę kaip lig tol  
Kai narsiai kilome į ginčų karą –
burna tuščia, dantų neturi
Liežuviui pasisukt sunku.
Ne taip kaip laisvėje,
Kur noriu, ten einu.
 
   Ar išties viskas būta taip, kaip parašyta?– bando suprasti Vidinis, tačiau neginčija, kad jis, kaip ir varnas Golius, Prano  raštuose  neužmirštas.
   Varnas Golius? Kur  jis dabar?  Tikriausiai pušelėje. Kur jam daugiau būti?
  – Ėgėgė, Goliau. Kur  tu? Aūūūū... Ar girdi, senas krankly? Vidinis tavęs pasiilgo. Šva! šva! šva!.. Skrisk greičiau ir tūpk ant peties, kol dar galiu pakelti.     
  O pušelė? Betgi kada aš tave girdėjau, kada?

Nežinau, kaip jas puošti, 
Nežinau, ko linkėti –
Moka juostomis juostis, 
Moka dukros tekėti. 
Ir jei kam kaip skriauda 
Mano žodžiai įstringa 
Ir atrodo jie perdėtai puošnūs –
Tegu bus, kaip to nori jų širdys. 
Juk girdžiu, kad, esą, 
Ir pelėdai savi pelėdžiukai 
Visuomet gražesni už kitų... 

O! nereiktų taip niekint gyvybės – 
Driežas jis, pelėda ar rupūžė... 
Esam patys gražiausi toj vietoj, 
Kur paliepta būti. 
Atsiminkime va, 
Kaip atrodo Ūla – 
Aš meldžiausi, 
            meldžiuosi 
                  ir melsiuos: 
Tegu dega dvarai, 
Bet išlieka dukra 
Su pušim, apraizgyta kasom, 
Gali būt, net sapne neištverčiau 
Šiurpų vaizdą išvydęs akim užmerktoms – 
– Ūla! o Ūla!.. 
Neprisimenu aš, 
Kad prie kojų matyčiau tave – 
Visuomet tavo veidą regiu danguose. 

O Grūda? 
Aš nusigeriu jos buvimu 
Ir aukštielninkas, kojas dangun panarinęs, 
Žiburiuoju akim – 
Krintančioji žvaigždė!.. 
Meteoras esu!.. 
Dievas dar patapšnoja per petį ranka: 
– Atsargiau! Nenukrisk! 
Juk ne angelas dar 
Ir skraidyti gerai neišmokęs. 
Bet tebūna ir taip – 
O akimirka sielai brangi! 
Sušvytėtų gimtieji šilai 
Ir žinočiau – PILNI JIE MANĘS. 

Nežinau, kaip jas puošti, 
Nežinau, ko linkėti – 
Moka juostomis juostis, 
Moka dukros tekėti, 
Bet žinau, vai žinau, 
Kad ir kelmas užgieda, 
Prisilietęs akim prie šilų, 
Kur pušelė dukrų kasose įsipynus, 
Kur dalužė mana, 
Kur šilinio tėvynė...
 
   Vaikštinėjo Vidinis po pieva užaugusį kiemą, dairėsi  per mišką nieko nematydamas ir bijojo, kad kažkas atėjęs nepasakytų: išsipagiriok gi, išsipagiriok, žmogau. Čia taip viskas skausminga, o  tu...
Pelėda

2016-09-05 19:40:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-09-06 17:35:10

Kiekvienas mato iš savo varpinės kitaip, taip ir Vidinis - kunigas - pensininkas.
Čia senas, visiems žinomas anekdotas, kuriame matyti kiekvieno skirtingi matymo kampai t. y. - mato, ką nori matyti.
Keturios motinos katalikės sėdi prie kavos puodelio ir  šnekučiuojasi apie tai, kokie svarbūs yra jų vaikai.
Pirmoji pasakoja savo pašnekovėms: „Mano sūnus yra kunigas. Kai jis  įeina į kokią patalpą, jį žmonės sveikina sakydami: „Garbingasis kunigėli“
Antroji katalikė kužda: „Ogi mano sūnus yra vyskupas. Į jį žmonės  kreipiasi sakydami: „Jūsų ekscelencija“
Trečioji taria pasididžiuodama : „Nenoriu aš jūsų pažeminti, bet mano sūnus yra kardinolas. Į jį žmonės kreipiasi sakydami: „Jūsų eminencija“
Ketvirtoji katalikė geria tylėdama savo kavą. Pagaliau ji taria: „Mano sūnus yra aukštaūgis, 1,90 m, gražuolis striptizo šokėjas. Kai jis pasirodo, visi aikteli sakydami: „O Dieve!“
Atsiprašau, jeigu ką nors įžeis anekdotas.

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-09-05 21:20:52

… tai ne tik  kelionė į Šklėrius. Labai panašu, kad tai kelionė  per žmogaus galimybes, kelionė per pažinimą, bandymą  suvokti,  kuo jis  panašus į savo Sutvėrėją. Kitaip sakant, Vidinis ieško.
Dar jei anksčiau kai kada dialogai užnešdavo įtarimų, kad Vidinis, kokiu nors pavidalu esantis, gali būti maloniai truktelėjęs, tai čia ne. Ir todėl neišsipagiriok, juk iš meilės ir ilgesio ši kalba. Nereikia ir paskutinio sakinio, nes aišku ir taip.
Tegu vaikšto AŠ – senis su lazda, tegu važiuoja nesustodamas traukinys.
Tegul klajoja p. Vidinis ir kaip fizinis, kaip nedidelės amplitudės korespondentas – pensininkas, ir kaip kunigas, ir kaip tik pasitaikys. Maršrutai juk dvasiniai.