Ir vėl žiema.
Bus šalta.
Poetai daug eilėraščių rašys
ir džiaugsis, kad parašė taip,
kaip dar kiti nerašė.
Tik nežinau,
ar bet kuris
             primins:
kai šalta - šalta,
kai šilta- šilta.
Poezija tiktai tuomet žmoguj,
kai įšalo jo širdyje nėra.
Poezija - kai dykumom išvarginta širdis
atsikvepia Tėvynės ilgesiu,
sugrįžta į namus atgal,
o karštis nukrenta
lig trisdešimt šešių ir septynių.

Ir štai eilėraštis.  
Skaitykite mane!
Tiktai prašau-
        nepykite,
              kai eisite per lauką.
Ten dilgėlės.
Ten usnys.
Ten manęs
lig šiol darbymetyje nesulaukia.

Ateina duona iš kažkur.
Ir lašinių kąsnelis.
Kokia graži, Tėvyne, TU,
kai sėdžiu su eilėraščiu
prie savo vaišių stalo.