Ne, pasiimk mane kartu kapą,
su dobilu ramunė užsimerks palaukėj,
nors ir rytai aušras tapys, kaip tapė,
ir burės debesų vis plauks, kaip plaukę.
Juoda naktis klausys, ką vėjas šneka,
jo rankos sutaršys žolynams plaukus,
smuikuos žiogai ten, prie numinto tako,
o alsūs vakarai dar mūsų lauks, kaip laukę.
Tik atsidus dar vienas oro gūsis
ir sušnibždės man tavo lūpom tyliai –
ne čia, anoj žvaigždžių ir saulės pusėj,
aš pastatysiu tau, mieloji, pilį.
Ir du šešėliai viens prie kito glausis,
ir nesvarbu, kad mes abu jau mirę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-09-05 17:22:19
Skaičiau kelis kartus. Labai jautru, tik... nemoku protingai pakomentuoti.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-05 15:41:05
Nuoširdus, eleginis kūrinys.
Jūsų lyriniam personažui ne apie kapus reikia galvoti ir pasiėmimą kartu, o stengtis nusiraminti ir gyventi toliau.
Aš šiuo klausimu šiek tiek domėjausi. Nors žemėje būna didžiulė meilė greta esančiam, tačiau Anapusiniame pasaulyje vėlė gali virsti pikta dvasia ir gali turėti problemų tas, kuris neduos ramybės, esančiam Anapus, Geriau tegul, kai ilgesys kankins ir liūdna bus uždega žvakę pasimeldžia, jeigu tikintis, jeigu ne, tai pamedituoja.
Stiprybės Jūsų lyriniam personažui.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-09-05 15:20:28
Skaniai suskaičiau :)
su dobilu ramunė užsimerks palaukėj
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-09-05 11:49:48
anoj pusėj lieka viltis...gražios eilės