Ne, pasiimk mane kartu kapą,
su dobilu ramunė užsimerks palaukėj,
nors ir rytai aušras tapys, kaip tapė,
ir burės debesų vis plauks, kaip plaukę.

Juoda naktis klausys, ką vėjas šneka,
jo rankos sutaršys žolynams plaukus,
smuikuos žiogai ten, prie numinto tako,
o alsūs vakarai dar mūsų lauks, kaip laukę.

Tik atsidus dar vienas oro gūsis
ir sušnibždės man tavo lūpom tyliai –
ne čia, anoj žvaigždžių ir saulės pusėj,
aš pastatysiu tau, mieloji, pilį.

Ir du šešėliai viens prie kito glausis,
ir nesvarbu, kad mes abu jau mirę.