Nežinau, ko gi širdį taip maudžia,
Nors atrodo jau visko gana,
Bet lemtis prisiminus vis daužo
Ir tu jos nepaklausi – už ką?..
Gal per daug, kada vasara baigės,
Buvo liūdesio gervių kely,
O, galbūt, nuo puikybės apsvaigę,
Vien tik sau mes atrodėm geri?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-09-11 11:28:56
Nuoširdus lyrinis atsivėrimas, filosofinis gyvenimo prasmės vertinimas, taupus prasmingumo ir vaizdumo kupinas žodis.
Išmąstytas išbaigtas eilėraštis.
Puikus kūrinys. Pagarba.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-09-04 22:05:11
O man patiko. Gal tik norėtųsi tolimesnio minties dėstymo, ilgesnių eilių...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2016-09-04 21:31:35
Rimavimas tai neblogas, bet kurgi potekstė.
Ir tos metaforos gervių kelias, širdį maudžia šimtąkart girdėtos, panešiotos. Ieškokit savo raiškos.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-04 19:50:41
Na, žinote, Ponas, nei šis nei tas gyventi prisiminimais apie tai, kas nuo Jūsų nepriklauso.