Nežinau, ko gi širdį taip maudžia,
Nors atrodo jau visko gana,
Bet lemtis prisiminus vis daužo
Ir tu jos nepaklausi – už ką?..

Gal per daug, kada vasara baigės,
Buvo liūdesio gervių kely,
O, galbūt, nuo puikybės apsvaigę,
Vien tik sau mes atrodėm geri?..