Nebuvo žygdarbių ir ordinų nieks nedalino,
Nebuvo triumfo valandų nė ypatingų datų –
Jos visos – dienos mano, naktys – atsigrįžus
Iš sutemų atėjusios ir sutemoj prašapo.
Vienodai pilkos, paprastos, negudrios,
Kai žodis
noriu keičiamas į žodį
reikia,
Kas dieną dilema nauja – ar tiesiai, ar pasukti?
Ar eit į sandorį su Dievu ar su velniu?
Kai kiekvienoj dienoj kažkas išdygsta,
Toks mažas, tarsi nė nepastebėtas –
Draugystė, meilė, praradimas, išdavystė,
Kaip šaltinėlis ištakose – lėtas.
Kažkas naktų tyloj žvaigždžių lietum nulyja,
O mintys grumiasi, neleisdamos miegoti –
Na, kur tai žygdarbis, juk tai tik kasdienybė,
Uždarius polėkius už geležinių grotų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-09-04 22:26:30
Stipriai.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-04 17:22:23
Esu sužavėta Jūsų eilėraščiu. Glaudžiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-09-04 10:39:58
Tokių neapdovanotų dėka yra nešama būtis. Puiki dorovinė ir humanistinė pozicija, gilus ir prasmingas kūrinys. Dėkui.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-09-04 10:35:27
Kai žodis noriu keičiamas į žodį reikia...Labai tiksliai pasakyta,patiko.