Nebuvo žygdarbių ir ordinų nieks nedalino,
Nebuvo triumfo valandų nė ypatingų datų –
Jos visos – dienos mano, naktys – atsigrįžus
Iš sutemų atėjusios ir sutemoj prašapo.
 
Vienodai pilkos, paprastos, negudrios,
Kai žodis noriu keičiamas į žodį reikia,
Kas dieną dilema nauja – ar tiesiai, ar pasukti?
Ar eit į sandorį su Dievu ar su velniu?
 
Kai kiekvienoj dienoj kažkas išdygsta,
Toks mažas, tarsi nė nepastebėtas –
Draugystė, meilė, praradimas, išdavystė,
Kaip šaltinėlis ištakose – lėtas.
 
Kažkas naktų tyloj žvaigždžių lietum nulyja,
O mintys grumiasi, neleisdamos miegoti –
Na, kur tai žygdarbis, juk tai tik kasdienybė,
Uždarius polėkius už geležinių grotų.