Galėčiau pasaką iš gintarų suvert,
Deja, deja – ji čia nebegyvena,
Norėčiau mintį pasigaut ir nert
Tinklinį audinį, kur vėjyje plevena.
Galėčiau jūros akmenėlių išklausyt,
Deja, deja – per bangų mūšą negirdėti,
Norėčiau norų pasirinkt ir išbarstyt,
Kad tiktai širdys juos žinot kur dėti.
Galėčiau debesėly šviesiam įsikurt,
Deja, deja – aukštokai jisai kabo,
Norėčiau meilės ugnį pasikurt...
Ir užgirstu – jau ne deja, o LABAS!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-02 10:04:42
Pritariu moderatoriui Pakeleiviui. Kai perskaičiau "LABAS" net išsižiojau iš netikėtumo.
Labai mielas kūrinėlis.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-09-01 14:29:47
Verute, Jūsų visi kūriniai turi nemenkai valiūkiškumo.
Ir pačias rimčiausias temas – dvasios tobulėjimo, meilės – pateikiate taip, kad šypsena nutvieskia ir niūriausią dieną.
Ir šįkart. Nuo to LABAS vos nenuvirtau nuo kėdės.