Galėčiau pasaką iš gintarų suvert,
Deja, deja – ji čia nebegyvena,
Norėčiau mintį pasigaut ir nert
Tinklinį audinį, kur vėjyje plevena.
 
Galėčiau jūros akmenėlių išklausyt,
Deja, deja – per bangų mūšą negirdėti,
Norėčiau norų pasirinkt ir išbarstyt,
Kad tiktai širdys juos žinot kur dėti.
 
Galėčiau debesėly šviesiam įsikurt,
Deja, deja – aukštokai jisai kabo,
Norėčiau meilės ugnį pasikurt...
Ir užgirstu – jau ne deja, o LABAS!