– Laukiau tavo tokių žodžių ir... bijojau. Buvę, panašių buvę ir anksčiau, bet tai – buvę. Anot žmonių,
tik atsiminimai. Nors rodyti į juos ir sakyti „tik“ yra labai neteisinga. Labai nekaip. Kad ir todėl, jog jais iškalbamas žinomas ar nuspėjamas gyvenimas.
Taip čia – gal Vidiniui, gal sau – pakalbėjęs Geltonžandis, bet tai nebuvo svarbus dalykas, nes jo galvoje nokinosi mintys, kuriomis reikėję pasikliauti, priimant greitesnius sprendimus. jau dabar.
– Pasakiau „atkelk, Raulai, vartus“. Tik tiek, – atsiliepė Vidinis, supratęs Raulo pakalbėjimą kaip priekaištą sau. – Man tokių vartų atkelti nereikia. Einu ir praeinu, neužkliudydamas. Jų nematau. Turbūt dvasia kaip šitas kiemas žole užaugęs, o tu... Suprantu, kad tai, kas trukdo tau įšliaužti, ir bevadini tvora, vartais ar gal valstybės siena. Kiekvienam savo...
– Man
įšliaužti nereikia. Man reikia
įeiti, – atsiliepė Vidiniui pašnekovas. – Raulas čia reiškėsi kaip žmogus ir suprantu, kad prieš atkeliant vartus į kelionę ar iš jos sugrįžęs, jis juos peržegnodavęs. Juk taip, a? O kaip man pasielgti? Taip, kaip tu, katalike, aš negaliu daryti. Jeigu tai atsitiktų, visa šilinių krašto praeitis mane prakeiktų. Supranti? Ir tuomet... Et, kas bepasakys, kas tuomet. Panašu, kad dar ilgai varnas nerš šią padangę, o jam, užlošę galvas, žioplinėjantys šiliniai giedos, plos katutes, šauks
bravo, bravo. O ir tu, Vidini, perėmęs Prano reikalus, irgi... Taip, taip, ir tu, nori nenori, o plosi. Kaip kitaip, jei geriau už mane žinai, kad Pranucis jam nešykštėjo pagiedojimų.
Skrenda varnas: šva! šva! šva!
Moja sunkiai sparnais.
Bet kol skrenda
Ir aš užsimiršęs, laimingas skrendu.
Gal sapnais? Gal atodūsiais?
Gal iliuzijomis
Bent kiek paauksuotomis,
Ak!.. šva! šva! šva!..
Skrendu.
– Ir, žinoma, nereikia tikėtis, kad taip skraidydamas su varnu kažką daugiau gebėtumei pamatyti. Iliuzijas, iliuzijas... Ir anoms dar prireikia aukso, kad pasibrangintų, – komentavo Geltonžandis pagiedotą tekstą, bet nepiktai, neužmiršęs pripažinti, kad, girdi, dar stiprūs, dar galingi varno sparnai, o senatvė turtinga. Todėl dar labiau peiktinas Golius, kad šitaip ištuštėjusi, nusialinusi Grigų sodyba pasidariusi jam atgrasi, nerūpima; – skrisdavo ir praskrisdavo netgi nekrankterėjęs.
– Goliaus aš nepapeiksiu, – atsiliepė Vidinis. – Tai man irgi neleidžia išsipareigojimai, perėmus Prano reikalus, kaip palikimą. Gal tik Tamošius Goliui artimesnis.
– Va! Va! – apsidžiaugė žaltys (atsiprašau – Raulas) ir paprašė:
– Pabūk, Vidini, kunigu. Ir peržegnok. Gal tai ne geriausia išeitis, bet... peržegnok. Vartus, Vartus... Žinoma, vartus, Vidini.
– Sakai? – sukluso Vidinis. – Sakai „peržegnok“. Įdomu. Nebūtum žaltys. Nešnypšk, nešnypšk! Čia ne apie tave, Raulai. Pamatę painesnį reikalą sėkmingai išnarpliojusį žmogelį, šiliniai tuoj smagiai ir laimingai rodo kaip į žaltį, esą:
išsipainiojai, išsinarpliojai, išsisukai. Gudrus esi kaip žaltys.
– Nedelsk, Vidini. Jeigu manai, kad peržegnodamas vartus darai didžią nuodėmę, aš ją sau prisiimu.
Vidinis neatsiliepė. Pasilenkęs, nuleidęs galvą sukruto vaikščioti po apžėlusį lauką. Ėjo ten, šen, ieškojo akimis, kėlė iš po kojų vieną titnagą, kitą, trečią, kol pagaliau suradęs jam tinkamą, priglaudė jį prie širdies, paskui lėtai, neskubėdamas abiem rankomis pakėlęs viršum galvos, tarė:
– Pranas dar ir taip:
O pakraštėli Lietuvos skaudus
Apsikabinęs atmintį ir varną Golių,
Pasiramstydamas lazda,
Aplenkęs negandas,
Einu pas Dievą
Ir šventą ugnį saujoje nešu
Į titnagą įdėtą.
Atsigręžęs tvorai, kiemui, visai sodybai pagarbiai tarė žegnonės žodžius ir surastu titnagu žegnojo kiemo vartus.
– Peržegnojau. Prašau, įeik, Goliau. Ir visi, kas su tavimi, prašome ateiti, –- braukdamas nuo kaktos prakaitą pratarė Vidinis Rauliu.
– Ačiū, Vidini.
Kaip nuostabu!
Tiek daug ugnies,
Čia pat, šilinių žemėje – – –
Gaisrais tavęs ji nepalies –
Pušis ir titnagas gražiai susigyveno
Ne kur kitur, o čia,
Kur Margionių ir Šklėrių titnaginės,
Baltais pamatymais kur žydi akys,
Balti sapnai prisodrina krūtinę.
Ar girdi kas,
Kaip gieda angelai
Į titnagus parėję –
Į gimtinę?
O taip! Tai jų namai
Ir teneįtaria manęs piktai,
Kad šitaip baltą titnagą paglostau –
Pro jį praėjo tie seni laikai –
Pradžia būties žmogaus
Nuėjusio lig Dievo Tėvo
Ir sūnaus jo – Kristaus,
Ir gal, sakau, ir ten, labai aukštai,
Ką ligi šiol Paukščių Taku vadinam,
Tėra laimingi atspindžiai
Šilinių krašto titnaginių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-01 00:27:53
Turbūt jau daugelis net nežino, kaip tas titnagas atrodo ir kaip su jais įskelti ugnį.
Originalumas yra Jūsų pati įdomiausia savybė.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-08-31 23:30:48
Man labai įdomūs išsipareigojimai (Tai man irgi neleidžia išsipareigojimai, perėmus Prano reikalus, kaip palikimą.). Išsinėrimai ir išsiskaidymai? Turbūt.
Yra tai Prano šleifas, tai žalčio ar varno bendras, tai titnago rinkėjas. Viskas eina per Vidinį.
Pro sudėtingesnė, kai kada mintis ir nutrūksta (man čia, man), o Poe grynesnė.