Santrauka:
Iš 666 eilėraščių ciklo „Įžybybių miografijos“
Blausų rudens rytą
nuo Stelmužės ąžuolo
paskutinė gilė nukrito.
Tai buvo ilgai lauktas
Dangaus ženklas pradėti iškilmes.
Ir tada jis karūnavosi prezidentu
po Stelmužės ąžuolu,
o gal po Grainio liepa, neatsimenu.
Vėliau jis gyveno Verkiuose –
ten turėjo mažytį haremą,
vakarais skaitė Mažvydo katekizmą
ir Žemkalnio konstituciją,
o žiūrėdamas į Kryžių kalną,
svajojo aneksuoti Gotlandą ir Saremą.
Bet kartą atplasnojo arkangelas Gabrielius –
vienoj rankoj gėlė (lelija),
o kitoj – kalavijas,
dar kunigaikščio Vytauto panešiotas.
Į kitus arkangelus jis pažvelgė piktai,
o metams baigiantis – ir velniop išvijo.
Va tada ir paporino jam
pasaką mokytojas Mašiotas
apie miklią kregždutę ir žvirblį apipešiotą.
Ir jis suprato, kad biografija turi būti įdomi
ne tik draugams ir giminaičiams,
nudailinta iki blizgesio ir apseiliota.
Ir dar svarbu – nesugadinti gyvenimo darbu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-30 15:07:31
Gili mintis su dar gilesne potekste.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-08-30 14:12:33
Originalu ir gilu...
Vartotojas (-a): seniokas
Sukurta: 2016-08-30 11:36:16
Šaunu!
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-08-29 22:47:27
Santrauka kaip pro užgultą nosį (gal užsikimšta nuo smarvės? veikia atmosferos slėgis?).
Kita vertus, viskas per liežuvį, pririštą prie kažkokios doros minties. Juokinga, bet turbūt galima tarp juokų rasti ir tiesos.
Vardai, kilnojantys per epochas, apibrėžia senas tiesas.
Išaiškinti visumą gan sudėtinga, reikalauja asociatyvinio mąstymo ir žinių, kad būtų įmanoma atkelti kultūrinius klodus. (Nors rašoma, man rodos, laisvai, be didelių kančių, išeina gerai, sulimpa gabrieliai ir konstitucija, žemkalnis ir aukštas kryžkalnis bei visa kita. Tarsi žaidžiant išeina geras rezultatas savaime! Pavydžiu).
Aiškiausias akcentas kol kas toks: biografija turi būti įdomi (…) ir nesugadinti gyvenimo darbu.
Moralas šviečia kažkur miklių apsisukimų pasakoj.
Ruduo. Paskutinis lašas nukrito gile. Ir vėl Rinkimai.
Jeigu pradėtum nuo to, kad gilė kaip paskutinis kantrybės lašas, išeitų dar kitoks vaizdas. Visa turtinga, bet ir parodomoji biografija beprasmiška, pats gyvenimo įdomumas kitur.