Blausų rudens rytą
nuo Stelmužės ąžuolo
paskutinė gilė nukrito.
Tai buvo ilgai lauktas
Dangaus ženklas pradėti iškilmes.
Ir tada jis karūnavosi prezidentu
po Stelmužės ąžuolu,
o gal po Grainio liepa, neatsimenu.
Vėliau jis gyveno Verkiuose –
ten turėjo mažytį haremą,
vakarais skaitė Mažvydo katekizmą
ir Žemkalnio konstituciją,
o žiūrėdamas į Kryžių kalną,
svajojo aneksuoti Gotlandą ir Saremą.
Bet kartą atplasnojo arkangelas Gabrielius –
vienoj rankoj gėlė (lelija),
o kitoj – kalavijas,
dar kunigaikščio Vytauto panešiotas.
Į kitus arkangelus jis pažvelgė piktai,
o metams baigiantis – ir velniop išvijo.
Va tada ir paporino jam
pasaką mokytojas Mašiotas
apie miklią kregždutę ir žvirblį apipešiotą.
Ir jis suprato, kad biografija turi būti įdomi
ne tik draugams ir giminaičiams,
nudailinta iki blizgesio ir apseiliota.
Ir dar svarbu – nesugadinti gyvenimo darbu.