Getonžandis į čia pat, jo pašalėje, esančią sodybą šliaužė taip lyg sumanęs prašliaužti visą šilinių kraštą.
   Visą?
   Taigi kad yra taip, jog ne visi jį parodo vienu  paveikslu. Kita vertus, šilinių kraštas neturėtų paisyti valstybinės sienos, būti jos apibrėžtyje, jos, tarkim, belaisviu. Tokia siena jam neturėtų  egzistuoti, tačiau šitaip čia neatsitikę.
  – Grįžtu. Vienas. Vienas  už visus. Va, matykite visi. Ir, žinoma, pirmiausia tu, pušele, daug giesmių paošusi ir suteikusi prieglobstį. Aukštai buvau įkurdintas. Kaip danguje, – pats į save kalbėjo žaltys ir tikėjo, kad tai aktualu. Gal labiau, negu varno Goliaus nenuspėjami apsireiškimai. Tačiau savo iškalbose į save Geltonžandis jau irgi negalėjęs be jo apsieIti. Šis kartas net išimtimi negalėjo būti: – Ir tu, Goliau, matyk.  Beje, neužmiršk dėkoti pušelei, kad nors beraštis, o mokslus baigęs tokius, kad pavydėti ne sarmata. Girdi, Goliau, ką tau sakau? Privalai išgirsti, privalai.  
       Būta laiko, kai Grigų sodybą juosė tvora, milžino glėbiu aprėpusi nemenką kiemą su nemenkais pastatais. Net ir vartų joje prisiėję  turėti  daugiau, tačiau pagrindiniai, labiau prižiūrimi buvo įkelti Šklėrių sodžiaus pusėn. Sodžiaus nesimatė. Į jo pusę tyliai, ramiai, pakeldama lauką vis aukščiau, kopė nedidelė įkalnė, bet netrukus laukas vėl lyginosi – lygu lygu iki pat ties Mackelio bradeliu atsišakojusios balos rankovės ir nusitęsusios  per puskilometrį iki merkyklos. Lygu lygu ir balta balta, kaip ir dera  laukui, apsėtam titnagine. Tačiau dabar  ne tai rūpėjo Geltonžandžiui; rūpėjo sodybos  tvora, kurios ne tik kad nėra, bet netgi nedaug kas beprisimena ją buvus. Tačiau toks, atrodytų, esminis būties dalykas Geltonžandžio matymuose  neegzistavo.  Atrodė, savo akimis geba pasišviesti būtu laiku.
   – Tai va, – prišliaužęs prie vartų į save pratarė Geltonžandis, – sugrįžau, ponai. Šeimininkas  sugrįžo.  Nelaukėte? Na taip. Kai vartai užkelti, tai ar bereikia klausti.
 
Nes vis dėlto.
Čia sugrįžtu vėlai,
Nelyg eilėraščių nepaisęs į poemą taikaus
Ir net  pačiam nelengva pasakyti atvirai,
Kad šitokiai poezijai ir aš – beraštis.
Bet varnas irgi juk nesyk mane,
Sapnu paduodamas, vaišino pupom –
Prisiglaudžiu prie to, kuo buvom,
Ir atmintis, įkibusi į žandus,
Neleidžia tyluma užlopyti žodžius:
O vartai! Raulas grįžta.
Prašau  lig galo atsiverti,
Nes iš tiesų ne vienas aš,
Tačiau  kol kas,
Kas konkrečiai ir kiek,
Dar reikia atpažinus suskaičiuoti..
Išmot išeiti iš savęs
Išeiti su visai, kas ten yra
Jei ne iškart, tai bent po vieną...
  
   – Ak, sugrįžai! Pagaliau! Gerai, kad ir po vieną, – išgirdo senokai girdėtą Vidinį. – Vijausi  tave kaip beįmanydamas, bet greitas gi. O kur karūną paslėpęs? – neužmiršo  šyptelėti.
  – Ten, kur Napoleonas auksą, Vidini.
  – Aš, Raulai, ne dėl to čia, kad pirmas pro vartus į Grigų sodinos kiemą įeičiau. Neypatingai domėjausi šio vienkiemio  gyvenimu ir  man labai nereikėję. Juk prisimeni Pranucį. Va, su juo, kaip sako, buvome  ranka rankon. Išmokau kaip bažnyčia poterius jį, o jis – mane. Nebuvo mums problemų gyvenant atskirai tuo pat  metu jaustis, kad esame drauge, esame kartu. Maniau, kad taip išliksią. Taip ir  toliau būsim. Deja, Pranucis dingsta. Ir mudviejų susišnekėjimas, įtaigojamas telepatijos, jau, galima sakyti, nebeįmanomas. Tačiau aš irgi ne todėl čia. Man labai svarbu, kad  būtent tu, žalty...
   – Raulai...
   – Atsiprašau, kad būtent tu, Raulai, žinotume, jog visus Prano reikalus perėmiau tvarkyti aš. Tai jau įteisėta, o viešai pasakyta  netgi  gerokai anksčiau. Manau, kad žinai.
   – Lyg, Vidini. Lyg.
   – To neklausčiau, jeigu tai nebūtų paskelbta internete. Ten irgi juodomis raidėmis  ant balto, bet (kaip įprasta) ne ant balto popieriaus, o ant balto ekrano. Šiokie tokie skirtumai yra.
   – Žinojimui, turbūt, nesvarbu, kaip jis ateina pas mane, tave, Golių  ar pušelę. Dievo keliai nežinomai, – sakydavo Pranas.
   – Aš irgi stengiuosi nesipykti su Viešpaties  keliais. Ir mano viešas laiškas – patikinimas atrodęs būtent tokiu pavidalu:
 
                            VIEŠPATIES KELIAI NEŽINOMI
 
               Prano reikalus (skolas taip pat) „Rašyk“ erdvėje šiandieną
               t. y. 2016 m. gegužės mėn. 29 d. skubos tvarka perėmiau aš,
               taigi Vidinis. Džiaugtis dėl to  nerekomenduoju, o nusiminti juolab.
  
   – Šiandien gi?..
   – Šis skaičius ir Prano žymi. Jis bent kiek paskubino šį nesmagų  man  darbą. Tačiau ir tai ne taip svarbu. Spėjam, kad jis gimė Grigų sodyboje.
   – Sakai,  spėjam. Ar ir jis, Pranas,  nežino?
   – Jeigu nespėliotų jis, nereikėtų dabar spėlioti man. Tokie jo reikalai mane ir surengė surasti  tave, prie šitų namų. Niekas tuomet  Šklėriuose jų  nevadinę Grigo ar Grigų namais. Rodė ir sakė, kad čia gyvena Raulai. Raulų namai.
  – Tuo gali neabejoti, Vidini.
  – Tuo tikrai neabejoju. Nagi atkelk, Raulai, vartus. Ir tebūnie čia tau geri. Didelių namų būta, o kiemo dar didesnio... 
  – Yra jie,  yra, Vidini, tikrai  yra...