Mano dienos paskęsta
Tarp mažyčių kavos puodelių,
Garsiai siurbčioju gurkšnį po gurkšnio,
Tas puikus aromatas nuo ryto lig pavakarės
Sklaidosi tarp mano sienų baltai ir žaliai violetinių.
Neužversk tos storosios knygos septynioliktoniolikto puslapio
Apie vasaros naktis ir aušrojančius šaltus rytmečius, broli.
Praeini lyg pro šalį šiltu žvilgsniu nuglostydamas,
Tyliai skleidžias kavos aromatas ir diena.
Neturiu aš šių metų kalendoriaus,
Jo visai nepasigendu,
Liekam su ilgesiu
Nebyliai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-26 12:43:16
Gražu. Ir mintis, ir forma.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2016-08-26 12:28:47
Neturiu kalendoriaus šių metų... Su ilgesiu liekam nebyliai... Gražu :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-08-26 07:29:01
Toks dėmesys kavai... Ji - ritualas, ji gali būti įkvėpimo šaltinis, daugelio tekstų parašymo priežastis...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-25 23:33:47
Ne viena Jūsų herojė yra kofemanė. Ateina laikas, kai širdis pasako: "Gana mane dažnai dirginti."
Kas septynioliktame (sutrumpinau) puslapyje? Jūsų herojės septyniolikos metų inkliuzas?
Įdomus kūrinys.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-08-25 22:00:04
Neįprasta kūrinio forma tik sustiprino dėmesį. Įspūdinga.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-08-25 20:24:51
Supratau, kad lyrinė herojė tyčia garsiai siurbčioja kavutę, kad girdėtų praeinantis pro šalį, kuris šiltu žvilgsniu nuglosto...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-08-25 19:17:57
Ramus ne tik minčių, bet ir eilučių išdėstymas kaip laivo vėliavėlė.Kam tas kalendorius, laimingi
neskaičiuoja nei dienų, nei valandų.