Apniukę, mano miela, nusimint neverta,
nors ir išaušo, lyja, lyja, lyja,
išgėrėm mes po praradimų taurę karčią,
ir einam laiko rašmenim per sietuvą likimo gilią.
Kiekvienas tavo mostas, miela, – burtas,
kiekvienas judesys – būties stebuklas,
po kojom tau pasaulio viso turtas,
nors laimės mums teduotos trys sekundės kuklios.
Ar jau šviesiau, brangioji, tavo ašara nukrito,
rasa skaidri per mano širdį rieda,
tebus ne šitas – kitas palaimus mums rytas,
tegul kiekvienas saulės bučinys užgieda.
Tu būki mano džiaugsmo Penelopė,
tu būki Dulsinėjos povyza stotinga,
mums Beatričės žvaigždės dangų lopė,
ir tu, mieloji, būk kaip jos laiminga.
Kažkur, kur baigiasi keliai,
kur nerimą keleivis pameta už durų,
kur lieka išsipildymo šviesa giliai,
kur skliauto akys iš aukštai sužiūra
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-08-23 20:00:04
Ir iš tiesų – ne krapnoja o lyja – žodžiais iš jūsų plataus žodyno, gilių jausenų lobyno...
Mielos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-08-23 19:07:08
gražios eilės
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-08-23 17:13:12
Koks gražus , švelnus paguodimas, tikėjimas, kad ten už kažkurių durų laukia šviesus išsipildymas...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-08-23 15:22:05
Mielos mintys..Tie kreipiniai taip jaukiai sušildo per nesiliaujantį lietų.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-23 14:05:28
Nesvarbu, kad ne man skirtas, bet labai jausmingas, lyriškas, tai nešuosi pas save ir tariu ačiū.